8

Atodūsius sujungiu į atkarpas, žvilgsnius į tieses, viltis į trikampius ir surišu strėles.. Tada visas sulaužau į betono sienas tarp kurių palaidota širdis bevystančiais ilgesio vainikais vainikuota. Konstrukcijų labirintai aklavietėm besibaigiantys. Rankos iki kraujo nubrozdintos bandant perlipti arba nugriauti sienas. O virš galvos dangus..taip pat betono pilko. Beviltiška bandyt ištrūkti iš savęs.

06/2013

7

Griaustinis nusinešė šilumą, tarp pirštų net ne smėlio smiltys likę, tik nuoskaudų trupiniai..tiek likę iš laimės. Ledinės liepsnos pūgos drakonais uždengė dangų, pavertė tuščia knyga. Neklausk ką rašysiu, mano akys ir rankos tuščios. Margos pievos, auksu besilydančios saulės, rojaus paukščiai - sapnas. Viltis taip pat tik sapnas.. Žodžiai - vardai kažkieno duoti, atspindžiai kurie kartais teisingi, o kartais kreivi. Žodžiai- spalvotos žaislinės kaladėlės- ką sudėliosi tą ir turėsi.


06/2013

6

Kalnai tokie aukšti iš ilgesio užaugę, bet taip ir nepasiekę saulės, viršunėmis sniego pražilę. Debesys juos šaltomis rūko rankomis apkabinę, bet nepaguodžiamos jų šaltos širdys akmeninės. Nutilo paukščių balsai, žolių ir medžių šnabždesiai vėjyje išbarstyti. Čia aukštai tik šventyklos tuštumai skirtos pastatytos, keliai turėję vesti iki pat žvaigždžių..bet nuvedę iki mūsų pačių.

06/2013

5

Ateik, šešėli. Veidrodžiais, sienom atšliaužk, virpančių žvakių glamonėjamas. Gedulo šydai, sielvarto nuometai vėjyje lyg išgasdinti paukščiai plaikstosi. Ir rankos į dangų ištiestos lyg paukščiai. Gal šiąnakt lis dievais? Nuvainikuotas grožis, gėris nukryžiotas, viltis nubrozdinta ir gailestis nuogas. Kas liko? Tik tyla. Ir tu likai, šešėli..

06/2013

4

Aš - opera, baletas ir teatras, tragedija, drama, komedija dar kartais viename. O tu? Scena. Kur pritariantis choras ir orkestras, ryškios šviesos ir tyla? Žiūrovų man nereikia, nereik aplodismentų, nes lenkiuos tik prieš save. Nebrukit butaforinių kardų! Aš ir be jų ginkluota- turiu peilį virtuvinį. Tikrą. Bet kur pradingo mano mūza? Vėl paklydus.. Kas nors paduokite jai akinius, prašau, ir niekam nesakykit, kad ji pametė mane.

06/2013

3

Labas rytas, 'nuostabus' pasauli, storu apviltų pažadų užpakaliu, veidu nusėtu veidmainiškumo strazdanomis! Taip tave myliu, kad perkasčiau tavo gerklę ir išgerčiau tą melu atsiduodantį kraują iki paskutinio lašo, o tavo tuštybės karūna pervertų mano širdį.. Tegyvuoja karalius! Leisk tau nusilenkti ir atsukti nugarą, kad galėtum įsmeigti kasdienybės peilį.

05/2013

2

Ar tu tiki?
Klausiu taip lyg tikėjimas būtų gelbėjimosi ratas, paskutinis vandens gurkšnis žemėje, donoro širdis ar .. virvė kilpai. O iš tikrųjų jis toks trapus. Tikėjimas tik sužeistas žvirblelis vilties plunksnomis ir žmogaus akimis. Jei jį paliksi, nepakelsi taip ir liks merdėti  pūvančių lapų krūvoje. Gali manim ir netikėt..
Tikėjimas kaip ir gyvenimas yra pasirinkimas.

06/2013

1

Ir žodžiai dega kruvinom liepsnom, prariję viską ką nuslėpt norėjom; išėję, išsilieję iš visų ribų. Ligi dangaus, kur baigiasi deguonis..
Mes naiviai tikimės, kad nupjausim baimėm liežuvius, lyg hidrom galvas nukaposim, jos dings, jų paprasčiausiai nebeliks, tuomet galėsim apsimetinėt toliau. Beprasmiška..
Gali užsimerkt akis taip stipriai stipriai, kad net suspaustų širdį..nieko nepakeisi. Tiesa rūgšties versmėm išgrauš barjerus, sienas, užtvaras ir ištekės.. palikdama žaizdas ir pėdsakus su amžinais randais.

05/2013